1944 – aisiais metais didžioji emigracinė banga į Vakarus nubloškė dešimtis tūkstančių lietuvių, ieškojusių išsigelbėjimo nuo pražūties. Tarp jų buvo ir dirigentas, kompozitorius bei pedagogas Jeronimas Kačinskas, vėliau išeivijoje nuėjęs nelengvą, bet įdomų ir prasmingą menininko kelią.
Kompozitorius gimė 1907 metais balandžio 17 dieną Viduklėje, bažnyčios vargonininko šeimoje. 1923 metais J. Kačinskas įstojo į Stasio Šimkaus vadovaujamą Klaipėdos muzikos mokyklą. Baigęs studijas, čekų mokytojų paskatintas, atsidūrė Prahoje. Prahos konservatorijoje mokėsi tradicinės kompozicijos teorijos (J. Kričkos klasė ), simfoninio dirigavimo (P. Dedečeko klasė) ir pianizmo meno (M. Jedličkovo klasė). Daug įtakos jam turėjo įžymaus modernisto A. Habos klasėje įgytos žinios. Kaip ir A. Haba, J. Kačinskas susižavi mikrotonine muzika ir čia parašo šia technika grįstus kūrinius – Trioir Antrąjį styginių kvartetą.
Nuo 1931 metų jis vėl Lietuvoje: iš pradžių mėgina įsitvirtinti Kauno muzikos mokykloje, o vėliau išvyksta į Klaipėdą. Čia J. Kačinskas dėsto, nesėkmingai bando įkurti „ketvirtatonių“ kompozicijos klasę, taip pat diriguoja Klaipėdos operos spektakliams bei moksleivių simfoniniam orkestrui. 1938 metais – Kauno radiofono orkestro dirigentas, 1942 – 1944 metais – Vilniaus operos dirigentas bei muzikos mokyklos mokytojas.
Nuo 1944 metų – emigranto dalia: iš pradžių Čekijoje, vėliau Vokietijoje. 1945 metų pavasarį Augsburge jis ėmėsi koncertmeisterio pareigų, o vėliau vadovavo lietuvių chorui. Jo bičiulis poetas S. Santvaras rašė: „Lengva ir miela buvo dirbti su J. Kačinsku – jis niekad nesikarščiuodavo, nepykdavo, jei kur susipainiodavai melodijose ar ritmuose, visom jėgom stengdavosi savo bendradarbiui padėti“.
Gavęs pakvietimą iš Bostone gyvenančio kunigo P. Virmausko, J. Kačinskas sutiko dirbti vargonininku šv. Petro bažnyčioje ir 1949 metais, kaip daugelis kitų, išplaukė į Jungtines Amerikos Valstijas. Kompozitorius neapsiribojo vien darbu su bažnytiniu choru. Jis išbandė jėgas ir kaip simfoninio orkestro dirigentas. Dirigavo Bostono priemiesčio Melrozės simfoniniam orkestrui, Bostono universiteto, Kembridžo, Broktono, Naujosios Anglijos orkestrams.
1970 metais atsisakęs Melrozės simfoninio orkestro dirigento pareigų, J. Kačinskas pradėjo dėstyti Berklio kolegijoje ir koncertuoti su jos choru bei orkestru, taip pat skambinti fortepijonu šios mokyklos kameriniuose ansambliuose.
1991 metais J. Kačinskas po daugelio metų aplankė Tėvynę ir sulaukė vėlyvo pripažinimo, tuo metu buvo atlikta nemažai jo dainų, religinės muzikos kūrinių.
Už ypatingus nuopelnus Klaipėdos miestui Garbės piliečio vardas J. Kačinskui suteiktas 1991 metų rugsėjo 12 dieną, taip pat jam suteiktas chorinės bendrijos „Aukuras“ garbės nario vardas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto garbės profesoriaus vardas. 1992 metais kompozitoriui suteikta Lietuvos nacionalinė premija.
J.Kačinskas buvo lietuviškos muzikinės kultūros pradininkas Klaipėdoje, kurioje 700 m. klestėjo vokiška kultūra. 1995 m. Klaipėdos 2 – oji vaikų muzikos mokykla pavadinta Jeronimo Kačinsko vardu.
Jeronimas Kačinskas – lietuvių modernizmo pradininkas. Jo kūryboje juntama impresionizmo ir ekspresionizmo įtaka, vengiama folkloro elementų. Reikšmingiausi kūriniai: opera „Juodas laivas“, oratorija „Saulės giesmė“, mišios „In Honorem…“, kantata „Ateities giesmė“, „Atpirkimo misterija“ orkestrui, koncertas trimitui ir orkestrui, koncertas fleitai ir orkestrui, pučiamųjų kvintetas „Atspindžiai“, variacijos klarnetui ir fortepijonui, 6 mišios, dainos, giesmės, motetai, instrumentinės miniatiūros.
„Norint pažinti kurios nors tautos muziką, reikia pažinti tos tautos kompozitorius, jų muzikos idėjas ir darbus„– 1938 m. “Naujojoje romuvoje “ rašė kompozitorius Jeronimas Kačinskas.